„KADA MERGYSTĖJE MANA ŠIRDIS DAR SKLEIDĖ SAVO ŽIEDLAPIUS...“ (R.Tagorė).

Mylinti, užjaučianti, gyvybę dovanojanti ir laikanti JĖGA VIRŠ MŪSŲ... Tarsi Rericho PASAULIO MOTINA. Amžinas moteriškumas- Dangaus upė, per mus srūvanti į žemę...

Kada stoja aušra? Kartais labai anksti...

Buvo žolynai lig juostos, žolelių arbata, ant smilgos suvertos žemuogės...

Laukimo tyla, akmenų labirintas, vėjy iššukuoti plaukai, biržely pražydę vartai...

Žvaigždėta perkūnija, žvakių takas vidurnaktį, baltų rankšluosčių kelias vidudienio pievoj...

Karališkai kuplūs vainikai, klaidžiojantys naktyje žiburėliai, tamsoj virš ežero sklindanti daina...

Pirties altorėly sutūpę kadais pamesti dantukai, pirmieji marškinėliai, suknytės ir batukai, mylėti numylėti žaislai...

Baltas lietuviškų pasakų vilkas, drugeliais nužertas dangus, pilnaviduriais magnolijos žiedais pražysiančios svajonės...

7 kl. mokytoja Rasa