Atsiliepimai po šventės

  Šviesos paveikslai Kauno miestui

Aleksoto kalno šlaitas nušvito. Kauno Valdorfo mokyklos moksleiviai penktadienio vakarą miestui padovanojo paveikslą iš žvakelių.

Jau šeštus metus minėdami šv. Martyno dieną, kuris užrakina Žemę žiemos miegui, Valdorfo mokyklos moksleiviai sukuria vis kitą šviečiantį paveikslą.

Pirmą kartą 2006 metais Aleksoto šlaite sužibo „Drugelis“. Šiemet Aleksoto šlaitą papuošė kūrinys „Kelias“.

„Tai kelias iš tamsos į šviesą“, – kūrinio idėją trumpai nusakė už paveikslo įgyvendinimą atsakingas Tadas Žebrauskas.

Jis neslėpė, kad iš anksto parengtą projektą teko šiek tiek koreguoti dėl ypatingo Aleksoto šlaito reljefo, tačiau tai, ką vėliau išvydo kauniečiai, buvo išties įspūdinga.

Vingiuotame kelyje įsižiebė lietuviškai austai juostai būdingi tradiciniai rombai, o juose – smulkesni ornamentai.

Aleksoto šlaite darbavosi vyresnių klasių mokiniai. Jaunesnieji rinkosi prie šv.Mykolo-Arkangelo (Soboro) bažnyčios. Nuo čia nešini šviesa vaikai žygiavo Laisvės alėja, Vilniaus gatve iki Ryšių  muziejaus Senamiestyje.

„Mes išskirtiniai, nes tik mūsų mokykla švenčia žibintų šventę“, – klegėjo vaikai žiebdami vieną po kitos žvakeles. Šventę vainikavo koncertas Ryšių muziejaus salėje, o muziejaus kieme veikė žibintų paroda.

AČIŪ  UŽ  ŠVIESĄ  IR  ŠILUMĄ

Tai, ką pamatėme su šeima penktadienio vakarą nuvažiavę prie kalno, eilinį kartą nustebino. Žvelgiau į tradiciniais ornamentais papuoštą žvakelių juostą ir stebėjausi šių vaikų entuziazmu bei jį palaikančiais mokytojais. Šaunuoliai – per švelnus žodis šiems vaikams įvertinti. Jie dar nėra sugadinti!

Bandau įsivaizduoti tų vaikų diskusijas vos prasidėjus mokslo metams apie tai, ką šiemet pieš iš žvakelių. Tiesiog matau, kaip jie skirstosi darbus, įtraukia į savo veiklą tėvus. Kaip galiausiai dėlioja žvakeles pagal iš anksto apgalvotą schemą ir tuo pat metu stengiasi nepaslysti nuo šlapio šlaito.

Tokie vaikai, mano manymu, ne tik nėra sugadinti – turbūt reikėtų labai stipraus poveikio iš išorės, kažkokių neigiamų išgyvenimų, kad iš tokių vaikų užaugtų sugadinti žmonės. Kuo daugiau tokių šviesos paveikslų kuriančių vaikų, tuo ramiau dėl to, kokie mes, kauniečiai, lietuviai, būsime po dešimties ir daugiau metų.

Miesto vadovai prabilo apie būtinybę sukurti Kaunui prekės ženklą. Manau, kad Aleksoto šlaitas su vasarą jį papuošiančiu drugeliu (tegu ir akivaizdžiai mąžtant jį kuriančių verslininkų entuziazmui), šviesos paveikslu rudenį yra ypatinga vieta, kurią galėtume išnaudoti kaip ypatingą miestą puošiantį akcentą. Banalus (nes Europoje ne viename mieste teko tokį matyti) gėlių kalendorius pavasarį ir vasarą, šviesos paveikslas vieną rudens vakarą, o kitomis dienomis ir žiemą – dar kažkoks miesto vaikų, dailininkų fantazijos produktas. Nesakau, kad dėl to Kauną užplūstų minios turistų, bet mums, kauniečiams, tikrai įkvėptų teigiamų emocijų.

http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/aciu-uz-sviesa-ir-siluma-389041

Kitos antraštės:

Vaikai miestui padovanojo šviesos paveikslą

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Penktadienio vakarą nušvito Aleksoto kalno šlaitas. Kauno Valdorfo mokyklos moksleiviai miestui padovanojo paveikslą iš žvakelių.

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Aleksoto šlaite gimė naujas „šviesos paveikslas“

XXXXXXXXXXXXX

 Kauno Valdorfo mokyklos bendruomenės sukurti šviesos paveikslai