Valdorfo pedagogikos atspirties taškas – ugdymo procesas, grindžiamas vaiko patirtimi,harmoningu proto, jausmų ir valios ugdymu. Tam reikalinga turinio bei metodų atranka, atitinkanti mokinio amžiaus tarpsnių ypatumus ir padedanti jam geriau suvokti save, lengviau išgyventi kylančias krizes, išvengti socialinės atskirties ir patirti sėkmę mokantis.

Ugdymo procese svarbu dienos ir metų ritmas, siejamas su etnokultūros tradicijomis, meninis ir estetinis aspektas, praktinis pažinimas. Šioje pedagogikoje svarbiausios bendražmogiškosios egzistencinės vertybės, kad vaikas, išėjęs į gyvenimą, turėtų stiprybės ieškoti atsakymų į savo būties klausimus, gebėtų konstruktyviai spręsti konfliktus, pasitikėtų savo jėgomis, būtų socialiai aktyvus, jaustų poreikį mokytis ir tobulėti visą gyvenimą. Ji puoselėja kūrybingumą, gebėjimą stebėtis ir domėtis pasauliu, pagarbą žmogui ir gamtai.

Valdorfo programose vadovaujamasi šiais pagrindiniais pedagoginiais principais ir idėjomis:

Pedocentrizmo principas. Parenkant mokymo turinį ir metodus mokykla visų pirma orientuojasi į vaiką: vaiko amžiaus tarpsnį, artimiausias jo vystymosi perspektyvas. Pagrindinis ugdymo tikslas – kad vaikas mokytųsi susidomėjęs, noriai eitų į mokyklą.

Visuminio lavinimo principas. Ugdymo procese siekiama suderinti harmoningą asmenybės minčių, jausmų ir valios vystimąsi.

Gyvenimiškos, praktinės mokymosi krypties principas. Teorinis mokymas yra nuolat siejamas su gyvenimiškomis realijomis.

Patyrimų (išgyvenimų) pedagogikos idėja. Susijusi su pažintine ir emocine vaiko veikla ugdymosi procese. Svarbiausias vaidmuo pradinėje pakopoje tenka vaizdumui, kitame etape – fenomenų tyrimui. Sąvokų formavimas yra antrinis procesas.

Laisvės idėja. Galutinis mokyklinės pedagogikos tikslas – kiekvienos asmenybės laisvas pasaulietinis, socialinis ir profesinis apsisprendimas savo individualios laisvės ir atsakomybės įsisąmoninimo kontekste.

Pedagogikos kaip kūrybinio proceso idėja. Kiekvienas mokytojas turi galimybę kūrybiškai organizuoti ugdymo procesą, atsižvelgdamas į klasę ir kiekvieno vaiko individualią situaciją bei remdamasis savo galimybėmis ir patirtimi.

Mokymas periodais

Periodai – tai 2–3 savaičių koncentruoto mokymosi ciklai, kurie leidžia mokiniui labiau susikoncentruoti ties dėstomu dalyku, nuosekliai į jį gilintis. Periodais mokomasi visų pagrindinių dalykų (gimtosios kalbos, matematikos, istorijos, geografijos, fizikos, chemijos, biologijos ir kt.) pagrindinės pamokos metu.

Pagrindinė pamoka

Pagrindinė pamoka, kuria prasideda kiekviena diena mokykloje, yra vienas esminių mokymo proceso organizavimo būdų. Pagrindinės pamokos metu laikas skiriamas naujos dalykinės medžiagos pristatymui ir įsisavintos medžiagos aptarimui, meniniam jos įprasminimui, pratyboms žodžiu ir raštu, atpasakojimams, individualiam ir bendram darbui. Derinamos susikaupimo ir atsipalaidavimo dalys. Mokytojas sudaro kiekvienos pamokos planą, renka medžiagą, numato pamokos tikslus ir mokymo būdus, atsižvelgdamas į konkrečios klasės reikmes bei vadovaudamasis ugdymo programa. Labai svarbu pamoką paversti harmoninga visuma, kad atskiros dalys derėtų ir papildytų viena kitą.

Galima išskirti šias struktūrines pagrindinės pamokos dalis:

I dalis – bendras pokalbis, poezijos deklamavimas, muzikavimas, ritminiai pratimai, praėjusios dienos temos prisiminimas, apibendrinimas, papildymas;

II dalis – įsisavintų žinių įtvirtinimas, praktinių įgūdžių bei mokėjimų lavinimas;

III dalis – naujos medžiagos pristatymas, diskusijos.

Dienos struktūra

Kiekviena diena prasideda pagrindine pamoka, trunkančia dvi akademines valandas. Joje integruojami įvairūs dalykai bei veikla: pagrindinių dalykų įgūdžių lavinimas raštu ir žodžiu, muzikavimas ir piešimas, praeitos medžiagos kartojimas ir diskusijos nauja tema, individualus ir grupinis darbas ir pan. Po pagrindinės pamokos vyksta dalykų, kurie reikalauja nuolatinio kartojimo (užsienio kalbos, euritmijos, kūno kultūros, muzikos, dorinio ugdymo ir kt.) pamokos ir pratybos, kuriose lavinami pagrindinių dalykų įgūdžiai. Labai svarbu, kad specialistų pamokos būtų susijusios su tą savaitę vykstančios pagrindinės pamokos tema. Technologijų, dailės pamokos paprastai vyksta apie pietus arba po pietų pertraukos.

Mokytojo vaidmuo

Valdorfo pedagogikoje laikomasi nuostatos, kad dėstant bet kurį dalyką yra svarbu, jog mokytojas aiškiai suvoktų, kodėl jis suteikia vaikui vienokių ar kitokių mokomųjų žinių, ką ši disciplina gali vaikui duoti, kaip paveiks jo vidinę raidą, koks mokymo būdas šiuo metu vaikui yra tinkamiausias. Mokymo proceso organizavimo formos, specifiniai metodikos bruožai reikalauja specialaus pasiruošimo darbui Valdorfo mokyklose. Mokytojai reikiamą kvalifikaciją įgyja specialiai klasės (pagrindiniams) mokytojams ir mokytojams dalykininkams organizuojamuose Valdorfo pedagogikos seminaruose. Valdorfo mokytojui labai svarbus nuolatinis domėjimasis naujovėmis, tobulėjimas, aktyvus vidinis darbas.

Klasės (pagrindinis) mokytojas

Valdorfo mokykloje kiekviena klasė turi klasės mokytoją, kuris globoja ją iki VI–VIII klasės imtinai. Klasės mokytojas, gerai pažindamas kiekvieną mokinį, stebi jo asmenybės sklaidos procesą, padeda įveikti sunkumus, su kuriais mokiniai susiduria augdami ir bręsdami. Pagrindinis mokytojas drauge su mokytojais dalykininkais organizuoja klasės veiklą, atsižvelgdamas į konkrečios klasės poreikius bei iškeltus tikslus. I–VI (VIII) klasės mokytojas veda visas pagrindines ir kai kurias kitas pamokas. Vyresnėse klasėse pamokas veda dalykų specialistai, vienas iš jų, mokytojų kolegijos sprendimu tampa klasės auklėtoju.

Vertinimas

Moksleivių vertinimas grindžiamas idiografiniu būdu. Kiekvieno vaiko pasiekimai vertinami individualiai, atsižvelgiant į jo galimybes ir pasiektą išsivystymo lygį. Informaciją apie vaikų pasiekimus ar nesėkmes mokytojai reguliariai išsako tėvams susitikimų metu, praneša raštu, tariasi bei drauge sprendžia, kaip padėti vaikui įveikti sunkumus. Mokytojas stebi kiekvieno moksleivio individualią raidą ir pasiekimus, jo dalyvavimą įvairioje veikloje, pastangas, aktyvumą, ypatingus gebėjimus kokioje nors srityje, pasiekimus socialinėje srityje. Remdamasis šiais stebėjimais, metų (pagal poreikį kiekvieno semestro ar trimestro) gale mokytojas rašo išsamią charakteristiką apie vaiko raidą. Čia aprašoma ne tik vaiko mokymosi pasiekimai, įgyti įgūdžiai, bet ir darbo stilius. dalyvavimas socialinėje veikloje.

Didaktinės nuostatos dėl turinio sklaidos

Pradinėje pakopoje vaikas lengviau įsisavina mokomąją medžiagą, perteiktą vaizdingais pasakojimais, vaizdiniais. Taip jis susikuria vidinį paveikslą, o emocinis santykis padeda išlaikyti gyvą susidomėjimą. Iki IX klasės pagrindinis metodas yra fenomenologinis. Vietoj didelio informacijos kiekio ir pavyzdžių įvairovės, vyksta pagilintas būdingiausių pavyzdžių, arba esminių fenomenų, nagrinėjimas. Detaliai nagrinėjant atskirus pavyzdžius, tuo pačiu įsisavinamos bendros sąvokos ir vaizdiniai. Šis metodas leidžia sujungti teoriją ir praktiką, parodyti sąsajas tarp pavyzdžio ir taisyklės, reiškinio ir dėsnio. Vyresnėse klasėse vaiko loginis mąstymas yra pakankamai subrendęs, kad jis galėtų tyrinėti reiškinius abstrakčiai. Taigi nuo IX klasės pereinama prie grynai akademinio mokomosios medžiagos pateikimo būdo.